Homolobizmas ar homomafija?

Trečiadienis, Rugsėjo 13, 2006
Praėjus maždaug savaitei gana normalių susitikimų ir kelionių po gražiąją Švediją, ir vėl tai pasikartojo. Šį kartą tai buvo visiškai kitoks susitikimas. Skirtingas dėl to, kad mes niekada nesusitikome su nusikaltėliu. Mes sėdėjome mašinoje, pasiruošę išvažiuoti iš benzino kolonėlės Helsingborge. Staiga mūsų užpakalinis stiklas su dideliu garsu buvo sudaužytas į šipulius. Trumpai žvilgtelėjęs į kitus, atsigręžiau ir pamačiau per sudaužytą stiklą vyro, bėgančio iš visų savo jėgų, nugarą. Kiti žmonės kolonėlėje taip pat jį matė. Tai įvyko taip greitai, kad jam pasisekė pasprukti. Ne tai, kad niekas neišdrįso rizikuoti gyvybe ar būti rimtai sužeistam vejantis pamišėlį už sudaužytą mašinos langą. Tai nebuvo verta.

Tačiau incidentas privedė mane prie sprendimo nutraukti šią kelionę. Šį kartą tai buvo 15cm skersmens akmuo, su stipria jėga įmestas pro užpakalinį langą. Jis atsimušė į vienos iš užpakalinių sėdynių atlošą ir todėl nepasiekė mūsų, sėdinčių priekyje. Šį kartą tai buvo tik akmuo, tačiau (kas žino) kitą kartą tai galėtų būti kulka. Tada nei mašinos langas, nei mūsų neperšaunamos liemenės (mes jas pasiėmėme iš “Karinio sandėlio” Landskronoje prieš pradėdami turnė ir po gaujos išpuolio prieš mus Umea, žr. rugpjūčio 29d. žemiau, jas vilkėjome kiekvieną dieną be išimčių) negalės sustabdyti kulkos. Kadangi aš esu atsakingas už fizinį mano žmonos saugumą, nusprendžiau, kad to jau per daug, nors ji ir norėjo tęsti toliau. Mes nebevažiavome į paskutinius šešis miestus Skonėje. Po incidento Linkoping (žr. rugsėjo 5d.) kai kuriose vietose mes pastebėdavome nuošaliau stovinčias policijos mašinas akivaizdžiai stengiantis išvengti panašių incidentų. Skovde mums kiti žmonės patvirtino, kad jos ten stovėjo dėl tos pačios priežasties. Mes, aišku, esame dėkingi už tai. Tačiau jų galios irgi yra apribotos.

Tačiau išlieka klausimas, ar mes Švedijoje susitinkame su agresyviu homolobizmu ar kažką panašaus į homomafiją? RFSL pirmininkas, Soren Andersson, viename teiginyje “Dagen” yra pasakęs apie mane, kad “baisu, kaip žmogus gali būti taip pritvinkęs neapykantos.” Tačiau jis taip pat pasakė, kad RFSL nepalaiko atakų prieš mus (kas skamba pagirtinai), nors jis ir gali “suprasti tokius veiksmus”; toks teiginys akivaizdžiai susilpnina jo išstojimą prieš smurtą (nelabai pagirtina). Aš sutinku, kad RFSL negali būti laikoma atsakinga už visus nelegalius keleto žmonių veiksmus, lygiai taip pat, kaip ir visi žmonės, kuriems nepatinka RFSL, negali būti laikomi atsakingais už nelegalius veiksmus nukreiptus prieš homoseksualus. Tačiau svarbu, kad žmonės vadovaujantys visoms pusėms tvirtai pasipriešintų kurstymui, smurtui ir gasdinimams. Žinoma, nei viena organizacija negali visada įtakoti visų savo narių veiksmus. Tačiau tam tikrus renginius galima paveikti. Pavyzdžiui, pagal viską RFSL turėtų turėti tam tikrą įtaką Puikybės (Pride) festivaliui Stokholme. Kaip tada gali būti, kad jie leido tokias ekstravagantiškas varžybas festivalio metu, kai lankytojai mėtė strėlytes į “homofobų” Ulf Ekman, Alf Svensson ir popiežiaus nuotraukas? Jeigu tai ne kurstymas, tai kaip tada tai pavadinti? Popiežius, aišku, pastoviai turi asmeninius sargybinius, tačiau kaip reikėjo jaustiems tiems kitiems vyrams?

Ponas Andersson ir RFSL turi įsisąmoninti tai, kad laisvoje ir atviroje visuomenėje jie negali sutrukdyti tėvams gauti informacijos apie tai: 1) kaip jie gali sutrukdyti savo vaikams ateityje tapti homoseksualais, jeigu jie to panorėtų, 2) kad homoseksualumas nėra įgimtas ir (taip) 3) homoseksualaus gyvenimo aprašymą, pagrįstą pačios RFSL informacija ir patikima statistika. Tokiu būdu tėvai gali priimti gerai pagrįstus sprendimus apie pageidautiną būsimą seksualinę orientaciją mūsų mažiesiems.

Mes taip pat galime paminėti, kad mes bandėme užsakyti skelbimus apie mūsų svetainę bendroje sumoje 42 vietiniuose laikraščiuose, 28 iš jų priėmė skelbimus, o 14 – ne. Tiksli 2:1 proporcija. Mes tam tikra prasme buvom nustebinti aukštu skelbimų priėmimo lygiu. Galbūt dėl to, kad mes niekada nesiskelbėme trijų didžiausių miestų apskrityse, kadangi galvojome, kad žmonės toliau nuo miestų nėra taip sukaustyti “politinio korektiškumo”, kaip žurnalistai dideliuose miestuose. Mūsų skelbimo priėmimo lygis buvo didesnis iš pradžių, bet į pabaigą jis sumažėjo. Tai gali būti dėl to, kad homolobistai pradėjo spausti laikraščius (tai stiprėjo einant laikui) nepriimti skelbimų. Galima spėti, kad kai kurie laikraščiai buvo kritikuojami dėl to, kad atspausdino skelbimą. Mes žinome, kad vienas laikraštis (Nya Wermlandstidningen) išstojo ir apgynė savo poziciją išklausyti įvairias nuomones (t.y. apgynė žodžio laisvę). Kiti laikraščiai dėl spaudimo “užsikasė”. Du skirtingi laikraščiai atšaukė skelbimą po to, kai jį atspausdino du kartus, bet sulaukė skundų dėl jų.

Apibendrindami mes norime padėkoti visiems nuostabiems žmonėms, kuriuos mes susitikome mūsų turnė po Švediją metu. Ir tiems, kurie palaikė mus, ir tiems, kurie uždavinėjo klausimus apie tai, ką mes sakėme ir darėme. Žmonėms, kuriuos mes susitikome asmeniškai, online (per e-mail) ar kalbėjom telefonu. Mes trokštame tik gero mūsų širdyse. Net ir mūsų pavyduoliams.

Antradienis, rugsėjo 5, 2006 - dar daugiau atakų
Šiandien apie vidudienį pasiekėme Linkoping. Šiame mieste yra gaminami naikintuvai Švedijos Karinėms Oro pajėgoms. Švedija (turinti tik maždaug 9mln gyventojų) yra tų keleto šalių tarpe, kurios gamina lėktuvus kariniams tikslams. Čia mes susidūrėme su maždaug tuo pačiu. Vos tik suspėjome pastatyti savo mašiną aikštelėje, kad galėtume pavalgyti vienoje greito maisto įstaigoje, kai pasirodė grupė žmonių norėdama mums pakenkti. Šį kartą jie pasekė mus į restoraną šaukdami (turiu omenyje staugdami kiek jėgos leidžia) ir apipildami mane ir mano žmoną visokiausiomis šventvagystėmis. Tuo pačiu metu kiti užpuolė ir vandalizavo mūsų mašiną, pastatytą prie pat restorano taip, kad visi galėtų ją matyti. Nuolatiniai lankytojai, žinoma, stebėjosi, kas čia vyksta. Po to jie išėjo iš restorano. Aš ir išėjau į lauką nufotografuoti atakuojančius mūsų mašiną. Po to jie sugrįžo labai aiškiai nusiteikę mums pakenkti. Vienas iš klientų, kuris sėdėdamas savo mašinoje matė visą įvykių eigą, paskambino policijai. Kai policija atvyko, priešiškai nusiteikusi minia pasitraukė. Kai policija nustatė – su liudytojų pagalba – kad buvo neleistinai grasinama (šved. "olaga hot"), jie pasakė mums, kad privalo surašyti raportą. Mes negalėjom nieko kito daryti, kaip bendradarbiauti su jais. Ir visi mes turime bendradarbiauti su valdžiomis, kad būtų laikomasi įstatymų ir palaikoma tvarka. Žinoma, mes dėkingi vyrui, kuris paskambino policijai, kai pamatė, kas vyksta. Tačiau mes jokiu būdu nenorime, kad būtų pateikti kaltinimai tiems, kurie grasino mums ir vandalizavo mašiną. Šiems žmonėms mes jaučiame tikrą užuojautą ir norėtume jiems kaip nors padėti.

Einant mūsų turnė po Švediją į pabaigą mes gavome šį e-mail iš Linkoping:

----- Originali žinutė-----

Iš: "kompis" (t.y. draugas) <antifa@linkoping>
Kam: <xxxxxxxxxxxxxxx>
Išsiųsta: Penktadienis, rugsėjo 15, 2006 14:55
Tema: Email Amoso puslapiui - mes jus nužudysime 

kompis skriver:
så länge ni sprider eran propaganda så ska vi se till att ni inte visar er här och om ni gör det så kan döden vara det ni bör räkna med ERA ÄCKLIGA JÄVLA KRISTNA FUNDAMENTALIST SVIN...HOPPAS ATT VI SES ///AFA Linkoping 

Išvertus tai būtų:
"draugas rašo:
kol jūs skleidžiate savo propagandą, tol mes pasirūpinsime, kad jūs čia neįkeltumėte savo kojų, o jeigu pasirodysite, tai galit būti pasiruošę susitikti su mirtimi JŪS ŠLYKŠČIOS PRAKEIKTOS KRIKŠČIONIŲ FUNDAMENTALISTŲ KIAULĖS…TIKIUOSI SUSITIKSIME/// AFA Linkoping 

Šios kelionės tikslas yra susitikti su tėvais ir informuoti juos apie tai, kiek jie gali padaryti savo mažų vaikų labui (ypatingai berniukų), padėdami jiems išvystyti savo vyrišką lytį ir išvengti homoseksualaus gyvenimo. Mums atrodo, kad labai mažai žmonių rūpinasi mūsų tarpe esančiais mažais vaikais. Homoseksualai ir jų labai stiprus lobistų padalinys naudojasi visokiausiomis įtakos priemonėmis (masinėmis informacijos priemonėmis, politinėmis, finansinėmis priemonėmis ir netgi gąsdinimais). Jie iš tikrųjų garsiai girdisi. Tačiau mažiausieji mūsų tarpe – ir dabar, ir būsimose kartose – turi labai nedaug suaugusių, kurie rūpinasi jais ir padeda jiems išvengti lyties sumaišties. Niekada dar nebuvo tai taip akivaizdu, kaip Švedijos parlamentui ("Riksdag") 2002m. birželio 5d. didele balsų persvara nubalsavus už leidimą homoseksualiems žmonėms įsivaikinti vaikus (žr. svetainėje Antrą Mitą, 4 poskyrį; GĖDOS PARADAS). 
Bet kokiu atveju, pakalbėję su policininkais, mes galėjome perduoti literatūrą trims besidomintiems tėvams, kurie mūsų kantriai laukė. Kas mus neramina yra tai, kad mes niekada nesužinosime, kiek tėvų yra prigąsdintų ir nedrįsta ateiti, kai mato labai agresyvius išpuolius. Galiausiai, kai mes iš ten išvažiavome, malonūs policininkai parodė mums, kaip mes galim ”apraišioti” mūsų išniekintą mašiną su lipnia juosta taip, kad ja būtų galima važiuoti.
Savaitgalį prieš mums atvažiuojant į Linkoping, mieste praėjo kovos tarp neo-nacistų ir gėjų, vykstant homoseksualų organizuotam meilės paradui. Dalyviai iš abiejų stovyklų buvo areštuoti, bet vėliau paleisti. Gėjų lobistai pakvietė imigrantus iš kitų šalių dalyvauti parade, bet RFSL skundėsi žurnalistams, kad pakviestieji nepasirodė. Tai primena JAV, kur gėjų lobistai nori tapatinti save su partneriais iš negrų civilinių teisių judėjimo, bet jų ten nepriima.

Sekmadienis, rugsėjo 3, 2006 - vėl homolobistų atakos
Šiandien apie vidudienį mes apsilankėme Karališkuose Rūmuose Stokholme. Tada kaip tik turėjo keistis rūmų sargyba su visomis į šią ceremoniją įeinančiomis procedūromis. Mano žmona beveik iš karto pastebėjo, kad mus seka vienas jaunas vaikinas. Perskambinęs kitiems jis sugebėjo surinkti keletą priešiškai nusiteikusių žmonių, kurie greitai jau sekė (persekiojo) mus, kur mes bevaikščiojom rūmų teritorijoje. Suvenyrų parduotuvėje, įsimaišę į minią ir t.t., nes niekaip negalėjom jų atsikratyti. Jie visada sekė atsilikę nuo mūsų tik keletu žingsnių. Vienas iš jų vilkėjo baltus marškinėlius su didelėmis raudonomis raidėmis priekyje ”Išdrįsk būti gėjumi” (šved: Våga Böga). Negalėdas jų atsikratyti, šiurpiai pajaučiau, kad mes turėsime problemų. Kol mes esame žmonių minioje, tikriausiai viskas bus gerai, bet mūsų mašina buvo pastatyta prie rūmų gana izoliuotoje vietoje. Todėl aš bijojau, kad kas nors gali įsilaužti į mūsų mašiną ir ją vandalizuoti. Rodydamas į priešiškai nusiteikusius mus apsupusius žmones, aš paprašiau sargybinio surasti ką nors, kas galėtų mus palydėti iki mūsų mašinos, kad mes laimingai galėtume iš ten pasitraukti. Jis nurodė mums kitą vietą rūmų teritorijoje, bet ten nebuvo jokių sargybinių. Kai mes grįžome pas pirmąjį sargybinį su tais pačiais priešiškai nusiteikusiais gėjais, kurie ir toliau mus sekė, jis pasakė: ”Dabar matau, ką jūs turite omenyje, bet niekuo negaliu padėti.” Todėl kai visi turistai, kurie stebėjo ”Sargybinių keitimosi procedūrą” pagaliau patraukė atgal į mašinų stovėjomo aikštelę, mes pasinaudojome proga ir nuskubėjome į mašiną. Ši kartą priešiška minia nesugebėjo išplėšti iš mašinos ką nors iš mūsų atspausdintos medžiagos (mano žmona dabar jau grandine prirakino dėžes prie mašinos kėbulo). Tačiau jie nuplėšė vieną iš mūsų ženklų.

Grįždamas į savo viešbutį aš pasakiau savo žmonai, kad nenoriu, kad jai vėl tektų pergyventi tokios rūšies incidentus ir pasiūliau, kad daugiau nebesustotume iš anksto paskelbtose vietose, kur homolobistai taip lengvai gali mus užpulti. Tačiau ji atsakė, kad pakeisdami planus šiuo momentu, mes pasiduotume homolobistų grasinimams ir tai būtų tas pats, kaip atiduoti jiems pergalę. Taip jau yra atsitikę tiek daug kitų žmonių, kurie išsigando jų atakų. Ne visada fizinių atakų ar grasinimų, kaip mūsų atveju, bet dažnai jų apšaukimo neo-fašistais, homofobais ir t.t. arba bandymo sugriauti jų verslą ar karjerą. Todėl mano žmona norėjo, kad mes laikytumėmės mūsų plano. Ji yra tikra kovotoja. Kartais mes jaučiamės, kaip vieninteliai Švedijoje, kurie išstoja už šiandienos ir rytdienos vaikų interesus, bandydami apsaugoti juos, kad jie netaptų homoseksualaus gyvenimo stiliaus aukomis. Šie vargšai vaikai neturi, kas daugiau už juos kalbėtų. Homolobistai iš kitos pusės labai garsiai girdisi ir masinėse informacijos priemonėse, ir politikoje. Mes suprantame, kad jie vertina tokių žmonių kaip mes pastangas užstoti vaikus, kaip bandymą sutrukdyti jų augimui priešiškai nuteikiant tuos, kuriuos jie nori užverbuoti. Kiekvienais metais apie 2000 berniukų Švedijoje – ne dėl savo kaltės atsidūrę lyties sumaištyje– priima šį gyvenimo stilių.

Ketvirtadienis, rugpjūčio 31, 2006 - nusivylimas (tam tikra prasme)
Šį vakarą mes apsilankėme Eskilstunoje, centrinėje Švedijos dalyje. Kai mes valgėme vakarienę, vienas jaunuolis priėjo prie mūsų ir paprašė mūsų atspausdintos medžiagos. Mes paprašėme jį pasekti mumis į netoliese esančią mašinų stovėjimo aikštelę, ką jis ir padarė. Kai aš išlipau iš mašinos paspausti jam ranką, jis nenorėjo to padaryti. Vietoj to jis apipylė mane visokiausios rūšies keiksmažodžiais, tuo aiškiai parodydamas man, kad jis tikrai nėra susidomėjęs mūsų medžiaga. Tuo pačiu metu keletas kitų jaunuolių atsirado iš, atrodo, niekur ir pradėjo artintis prie mūsų. Nenorėdami pakartoti Umea incident, mes maloniai atsisveikinome ir išvažiavome. Tačiau kai tą vakarą pasiekėme mūsų viešbutį Strangnas, gavome e-mail iš vyro, kuris atvažiavo iš Hallstahammar į Eskilstuna norėdamas gauti mūsų literatūrą, bet, deja, kai jis pasiekė tą vietą, mes jau buvome išvažiavę. Dėl to mes labai gailėjomės, ir dabar nusprendėme taip lengvai nepasiduoti grasinimams, kad galėtume susisiekti su tais žmonėmis, su kuriais mes norime susisiekti (t.y. tėvais). Žmogus, kuris tą vakarą parašė mums e-mailą, klausė, kiek laiko egzistuos mūsų svetainė, kadangi buvo pradėtas vertimas į kitą kalbą. Aš atsakiau: visada! Jis sakė, kad išsiaiškino, kad priešiški žmonės Eskilstunoje buvo SSU (socialdemokratų jaunimo sąjungos) nariai ir jie bandė įpiršti jam savo lankstinuką. Jis rašė: “jie tikriausiai nelabai maloniais žodžiais pakalbėjo su jumis”, ir kad jis supranta mūsų reakciją.

Antradienis, rugpjūčio 29, 2006 - homolobistų atakos Nors mūsų medžiaga yra skirta švedams tėvams (tai į juos mes kreipiamės), atrodo, kad homolobistai (pagrinde atstovaujami RFSL) mobilizavo savo pajėgas, kad sutrukdytų mūsų susitikimus. Mes įtariame, kad tai yra dėl to, kad mes atskleidėme jų svetainėje esančią gašlią medžiagą ir jų rekomendacijas žmonėms Švedijoje, kaip vartoti nelegalius narkotikus.

Vakar (rugpjūčio 28) mes apsilankėme Umea, mieste šiaurės Švedijoje. Dienos pradžioje pasitikau savo žmoną Umea oro uoste. Ji sugrįžo, kad kartu su manimi pratęstų turnė, po savaitės praleistos Kalifornijoje prižiūrint mūsų anūkus. Kai važiavome iš oro uosto į mūsų viešbutį, aš papasakojau jai, kad tikiuosi, kad artimiausiomis dienomis galėsime gražiai ir ramiai važinėti iš miesto į miestą. Aš net neįsivaizdavau, kas tą vakarą mūsų laukė. Kai mes atvažiavome į mūsų paskelbtą poilsio aikštelę prie McDonalds Umea pakraštyje, mes pamatėme neįprastai didelę susirinkusių žmonių minią. Remdamiesi mūsų ankstesne panašia patirtimi, mes supratome, kad ne visi jie buvo tėvai, bet dalis jų buvo ten tam, kad trukdytų leidinių perdavimui susidomėjusiems tėvams. Tačiau mes tikrai nesitikėjome tokio blogo ir pilno neapykantos šių priešiškų žmonių elgesio. Po mūsų vakarienės mes išėjome į lauką ir paklausėme, kas iš minios (iš maždaug 30 žmonių) buvo tėvai. Minioje buvo maždaug 4 tėvai, kurie atėjo tam, kad gautų mūsų medžiagą, ir mes su džiaugsmu jiems tai perdavėme. Po to, kai mes jau norėjome išvažiuoti, likusi minios dalis (gėjai ir gėjų aktyvistai) susibūrė aplink mane ir neleido man sėstis į mašiną. Man reikėjo gerai pakovoti, kad patekčiau į ją. Jų planas buvo toks: kol dalis jų stengėsi sutrukdyti mums sėstis į mašiną, kiti atidarė bagažinės dureles, išėmė visas dėžes su mūsų leidiniais ir DVD, išvertė viską ant žemės ir su įniršiu pradėjo viską trypti. Mums beliko tik bejėgiškai viską stebėti. Jų buvo maždaug 20-30 prieš mane ir mano žmoną. Viską sujaukę ir sumaišę, jie nuėjo. Aš parodžiau jiems amno mobilų telefoną, ir nors aš ir neskambinau policijai, jie galbūt pagalvojau, kad aš juos iškviečiau. Viską sutvarkę ir išsaugoję, ką buvo įmanoma išsaugoti – mums maloniai padėjo lygiai taip pat nustebinti tėvai, kurie atvažiavo pasiimti leidinių – mes išvažiavome iš ten, kur buvome sustoję. Tačiau užpuolikai užblokavo mums kelią, sustodami vienas prie kito. Kai mes prie jų privažiavome, jie pradėjo mėtyti į mašiną akmenis ir keliose vietose nugremžė mašinos dažus.

Kol visa tai vyko, ten buvo ir radijo reporterė. Nuo to akimirksnio, kai ji pirmą kartą priėjo prie mūsų, mes iš karto galėjome pasakyti, kad ji tikriausiai buvo jų pusėje. Todėl laikydamiesi mūsų plano (neduoti interviu labai priešiškoms ir šališkoms Švedijos informacijos priemonėms), mes nedavėme interviu, kuo ji labai nusivylė. Tačiau po viso sunaikinimo ji paklausė mano žmonos, kokia jos nuomonė apie visa, kas įvyko. Į tai mano žmona trumpai atsakė: ”Galėjo būti ir blogiau.”

Daugiau apie homolobistų atakas Švedijoje prieš žmones, kurių nuomonė jiems nepatinka, galite perskaityti Antram mite 7 poskyryje. Tikroji visko atsitikusio tragedija yra ne tai, kas atsitiko mums ir mūsų mašinai. Tragedija, žinoma, yra tai, kaip toks Švedijoje įsigaliojęs elgesys primena Sodomą.

Mes užsakėme skelbimus vietiniame miesto laikraštyje (Västerbottens-kuriren) keturioms dienoms (nuo treč. iki šešt.) savaitę prieš mums atvažiuojant. Ketvirtadienį man paskambino iš laikraščio ir pasakė, kad jie išima skelbimą iš paskutinių dviejų dienų numerių. Aš paklausiau, ar jie buvo spaudžiami taip padaryti. Atsakymas buvo teigiamas. Vakar vakare prie McDonalds aš supratau, kodėl jie nenorėjo (arba nedrįso) toliau spausdinti mūsų skelbimo. Lengva įsivaizduoti, kad homolobistam nesudarytų didelių rūpesčių pakenkti mažam vietiniam laikraščiui. Ir taip žodžio laisvė Švedijoje patyrė dar vieną pralaimėjimą.

Kažkas pasiūlė, kad mes praneštume apie incidentą policijai. Tačiau sunku pranešti valdžioms apie tuos, kurių mes gailimės. Homolobstai nėra mūsų priešais. Jokiu būdu. Mes rūpinamės jais, kaip ir visais kitais žmonėmis. Tuo pačiu metu lygiai taip pat svarbu, kad mes galėtume informuoti tėvus apie viską, ką jie gali padaryti, kad paveiktų būsimą savo vaikų ir anūkų seksualinę orientaciją

Šeštadienis, rugpjūčio 26, 2006 – atsisakymas duoti interviu
Brangūs draugai,
Dabar vėlus šeštadienis (Švedijos laiku)
Kalbėjau su savo žmona, ir ji pasiūlė, kad aš pasiųsčiau jums linkėjimus iš Švedijos. Manau, kad tam tikrai tinkamas laikas, nes dabar esu pačiame aukščiasiame taške (geografiniu požiūriu) per visą mūsų kelionę po Švediją. Dabar esu Haparandoje (suomiškai: Haaparanta). Tai tikriausiai šiauriausia pasiekiama vieta.

Šioje šiaurinėje Švedijos dalyje didžioji dauguma gyventojų gyvena, ir pagrindinė ekonominė veikla vyksta išilgai rytinės Baltijos jūros pakrantės. Haparanda šia prasme yra pats šiauriausias miestas netoli sienos su Suomija, po to einant šiauryn siena tęsiasi sausuma. Taip toli šiaurėje saulė niekada nenusileidžia birželio pabaigoje ir liepos pradžioje, tačiau šiuo metų laiku naktimis sutemsta, bet nebūna labai tamsu. Po to praėjus dar keliems mėnesiams, čia bus labai tamsu ir dienos taps labai trumpos.

Kai aš buvau mažas, buvo vienas žymus žmogus vadinamas “Stålfarfar” (t.y. senelis padarytas iš plieno), kuris tapo žinomas nuvažiavęs dviračiu nuo Haparandos tolimoje šiaurėje iki Ystad pačiuose pietuose. Aš gi važinėsiu dviračiu Haparandoje (ką aš šiandien ir padariau), o už 3 savaičių važinėsiu dviračiu Ystade. Tačiau aišku, kad toks važinėjimas dviračiu nedemonstruoja tokios pačios ištvermės ir jėgų išbandymo. Aš vežiojuosi dviratį mūsų dideliame autobusiuke (čia jis vadinamas “minibus”), kuriam mes išėmėme vidurinę sėdynę. Mano važinėjimasis dviračiu labai pradžiugintų mano gydytoją, nes aš padariau daugiau nei anksčiau ir ištvėriau skausmą mano kelyje. Aš taip pat nuvažiavau savo mašina prie Suomijos sienos, bet nepastebėjau paskutinio prieš sieną išvažiavimo iš autostrados. Nebeliko ką daryti, kaip tęsti toliau. Kai aš pasiekiau muitinę, aš pradėjau ieškoti pareigūnų, kad galėčiau jiems paaiškinti, kad aš netyčia per toli nuvažiavau ir turiu grįžti atgal. Tačiau negalėjau surasti nei vieno žmogaus tokį vėlyvą šeštadienio vakarą. Pasibaigus komerciniams transportams, atrodė, kad visi išvyko namo. Nebebuvo ką daryti, kaip tęsti toliau kelionę į Suomiją. Aš tada prisiminiau, kad man gali iškilti problemų, kadangi mano pasas liko motelyje. Tačiau, kai aš iš karto grįžau, nieko nebuvo ir važiuojant į kitą pusę. Kaip tai skiriasi palyginus su kai kuriomis kitomis šalimis, kurias mes esame aplankę. Tokie pasienio postai, kaip tarp Izraelio ir Egipto, Izraelio ir Jordano bei Graikijos ir Turkijos prieš kokius 10 metų.

Dabar grįžkime prie mūsų turnė priežasties. Viskas einasi gerai. Praeitą vakarą praleidau Pitea. Važiuodamas per miestą, pravažiavau pastatą su dideliu ženklu “RFSL Nord”, t.y. šiaurinis RFSL, t.y. homolobistų organizacijos Švedijoje, gaunančios dosnų finansavimą iš vyriausybės, centras. Kai užsiregistravau “City” viešbutyje (Stadshotellet) Pitea vakar vakare, aš ten mačiau daug vyrų 20-ties ir 30-ties metų amžiaus, bet beveik nei vienos jų amžiaus moters. Taip pat pamačiau 3 berniukus, kuriems mano nuomone tebuvo vos 15 metų. Atrodė, kad jie buvo be tėvų. Šį rytą palikęs viešbutį nuvažiavau į benzino kolonėlę Pitea, kur pagal skelbimą mūsų svetainėje turėjau dalinti mūsų DVD ir kitą mūsų nemokamą informaciją bei buvau pasiruošęs atsakyti į tėvų klausimus. Mes kreipiamės į tėvus (ir senelius): ne į homoseksualius vyrus ar moteris. Mes paprastai darome taip: Nuvažiuojame sutartu laiku į sutartą benzino kolonėlę arba restoraną užsipilti benzino arba pavalgyti. Tačiau toje vietoje mes nieko nedaliname, kadangi vieną kartą tuo labai suerzinome žemės savininką. Kadangi mes jokiu būdu nenorime erzinti mūsų tautiečių, todėl vietoj to mes išvažiuojame iš tos kolonėlės ar restorano (mūsų mašina yra labai aiškiai pažymėta iš visų pusių didelėmis raidėmis www.AMOSO.org ) ir važiuojame į kokią netoli esančią viešą mašinų stovėjimo aikštelę, kur susitinkame su visais, kurie važiavo paskui mus, ir išdaliname jiems medžiagą.

Kas mums įvyko šiandieną Pitea, buvo galima lengvai nuspėti atsižvelgiant į tai, kad čia yra RFSL centras. Minia piktų žmonių jau laukė manęs. Tačiau savininkas juos laikė nuošalyje, ir todėl aš galėjau užsipilti benzino. Po to aš nuvažiavau į prie pat esančią viešą aikštelę. Pirmiausiai prie manęs priėjo drąsi moteris, ji buvo labai laiminga gavusi medžiagą, apie kurią ji perskaitė mūsų svetainėje. Ji norėjo papildomų egzempliorių savo draugams, kuriuos ji, aišku, gavo. Po to priėjo žurnalistas su savo fotografu. Jis norėjo paimti interviu. Skelleftea mieste vakarą prieš tai aš daviau savo pirmąjį interviu. Jaunas vaikinas ir jauna mergina, kurie atrodė labai malonūs ir (iš pirmo žvilgsnio) mandagūs. Todėl pagalvojau, kad galiu sutikti, nors ir buvau pasakęs ir sau (ir savo žmonai), kad mūsų turnė metu aš neduosiu jokių interviu. Po to aš pasigailėjau, kad nesilaikiau mūsų plano. Mergina iš karto man pasakė, kad ji yra lesbietė ir kaip gi aš galiu paaiškinti, kad ji – jauniausia dukra šeimoje – tapo lesbiete? Po to ji paklausė manęs, jeigu ji įsivaikintų mergaites, ar jos taip pat taptų lesbietėmis? Ji pateikė daug įvairiausių argumentų ir pasirodė, nei vienas iš jų daug nežinojo apie mano puslapio turinį ir nelabai norėjo klausyti. Kaip tik to aš ir nenorėjau. Ne tuo tikslu yra sukurtas šis puslapis ir ne todėl mes išvažiavome į šią turnė. Mes norime kalbėti tėvams, o ne žmonėms, kurie jau yra homoseksualai. Aš žinojau, su kokiais nukrypimais ir kaip šališkai jie aprašys visą istoriją.

Todėl šiandieną susitikime 1val aš su pagarba atsisakiau jo interviu. Aš jam pasakiau, kad Amerikoje mes turime išsireiškimą: “Jei tave apgavo vieną kartą – gėda jiems. Jei tave apgavo du kartus – kaltink pats save.” Todėl aš negalėjau skirti jiems laiko. Turiu pasakyti, kad tai jį labai nuvylė. Tai nesutrukdė fotografui paparacui padaryti mažiausiai 40 nuotraukų mūsų trumpo susitikimo metu. Todėl nuo dabar aš vėl laikausi originalaus žaidimo plano. Aš gavau maždaug šešis užklausimus iš laikraščių ir vietinių radijo stočių per “kontaktų” puslapį mūsų svetainėje. Kai tik turėsiu laiko, aš jiems atsakysiu ir pagarbiai atsisakysiu. Pagrindinė priežastis (mano nuomone), kodėl gėjų bendruomenė taip pyksta ant mūsų, yra susijusi su mūsų Pirmo mito pristatymu (kad abu gyvenimo stiliai yra vienodai pageidautini). Kad galėtume pailiustruoti didelius skirtumus tarp šių gyvenimo stilių – ir taip motyvuoti tėvus pasistengti sutrukdyti savo vaikams tapti homoseksualais prieš jiems pasiekus lytinę brandą – mes panaudojome medžiagą iš pačios RFSL svetainės, kurioje yra daugybė labai gašlių dalykų. Kad galėtumėte nors truputį suprasti apie ką aš kalbu – netgi jei jūs ir nesuprantate švedų – nueikite į www.amoso.org ir nusileiskite į maždaug 7 puslapį (Pirmas mitas Nr.1, 2 poskyris) į nuor.4. Jei paspausite ant tos nuorodos, būsite perkeltas į RFSL (Vyriausybės finansuojamos organizacijos) svetainę, kur jie rekomenduoja lankytojams, kaip vartoti nelegalius narkotikus. Po to keletą eilučių žemiau paspaudę ant nuor.5, būsite perkelti į puslapį, kuriame pateikiama labai gašli informacija, kurios yra pilna jų svetainėje. Tai žinoma pastato RFSL į keblią padėtį. Iš vienos pusės jie nori užpulti mus už jiems nepatogaus turinio atskleidimą. Tačiau iš kitos pusės jie nenori labai daug viešumos aplink mus.

Užvakar labai įdomiai pakalbėjau su vieno iš pagrindinių laikraščių (Västerbottens-Kuriren) redakcinės kolegijos nariu Umea, kuris yra didžiausias miestas šiaurinėje Švedijos dalyje. Tą rytą man paskambino vienas iš jų reporterių ir pasakė man, kad atspausdinus 2 iš planuotų 4 mano skelbimų, pagrindinis redaktorius nusprendė juos nutraukti. Aš paklausiau, ar taip pasielgti juos privertė išorinės grupės, jis patvirtino, kad taip ir buvo. Tačiau vėliau tą dieną tas vyras paskambino iš mašinos į mano mobilų telefoną ir mes prakalbėjome beveik pusvalandį. Po to jis antrą kartą paskambino ir norėjo sužinoti dar daugiau apie šią temą. Ne tiek daug apie mane, kiek apie patį dalyką. Man tai patiko. Pasirodė, kad jis buvo antras pagal rangą, bet jis negalėjo prisiskambinti bosui ir paklausti, kodėl mano skelbimas buvo išimtas. Jis buvo nustebęs, kodėl jis buvo išimtas. Jis sakė, kad norėtų susitikti su manimi, ir aš pasisiūliau ateiti į jų laikraščio redakciją ir padiskutuoti šia tema su jų redakcine kolegija, jei jie to panorėtų. Tačiau jokių žurnalistinių interviu.. Pažiūrėsime, kas iš to išeis.. Jam taip pat buvo įdomu, kas mane motyvuoja. Aš papasakojau jam apie mano ir mano žmonos rūpestį būsimosiomis kartomis Švedijoje. Kiekvienais metais tarp 1000 ir 2000 naujų jaunų vaikinų Švedijoje priima homoseksualų gyvenimo stilių, kuris atneša daug kančių. Jei mes sugebėsime nors kiek sustabdyti šią baisią tragediją, tai mes pragyvenome ne veltui. Mes jaučiamės kaip mažas stipinas labai dideliame rate. Mus labai įkvepia žinojimas, kad esame dalimi kažko didesnio, nei tik mūsų pačių gyvenimai, ir padedame mūsų tautiečiams.

Apie kokią gyvenimo sritį mes bekalbėtume, Tiesos niekada negalima sulaikyti amžinai. Galiausiai Tiesa išaiškėja. Kartais tai įvyksta labai greitai ir staiga, kaip danų rašytojo H.C. Anderssono pasakėčioje “Karaliaus nauji rūbai”. Kai maža mergaitė sušunka “Karalius nuogas”, visi staiga pamato, kad karalius yra be rūbų. Tačiau tikriausiai prireiks dar beveik vienos kartos, kol pagrindinis melas apie tariamą genetinę homoseksualumo prigimtį bus pilnai sudaužytas mokslinių įrodymų. Visos tautos požiūris ir nuomonė keičiasi labai lėtai.

Bendras vaizdas yra toks: 1960-aisiais (ir prieš tai) žmonės nekalbėjo daug apie homoseksualumą (O, kaip viskas pasikeitė!!). Tačiau tuo metu psichiatrai ir psichologai gana gerai žinojo, kad tipinė priežastis yra tinkamo ryšio su tėvu trūkumas. Bieber (apie kurį aš užsimenu Antrame mite) nebuvo pirmasis, kuris tai žinojo. Tačiau vėliau prasidėjus seksualinei revoliucijai 70-aisiais ir gėjams paėmus kontrolę virš abiejų Amerikos APA organizacijų, prasidėjo tas nežmoniškas siekis atrasti homo geną. Įrodę, kad tai paveldima, gėjai sulauktų visuotinio pripažinimo. Žinot ką? Homo genas niekada nebuvo atrastas. Negana to. Tai skamba ironiškai, bet paskutinių 40 metų tyrimai parodė, kad mes niekada ir negalėsim atrasti homo geno. Tyrimų rezultatai sako, kad to neįmanoma paveldėti. Raktas į šio fakto supratimą yra identiškų dvynių tyrimas. Tai yra pagrindinis raktas!! Sąžiningi Bailey-Dunne-Martin ir Bearman-Bruckner tyrimai rodo tiktai atitinkamai 11% ir 7% PC vertes. Paimkite jų vidurkį - 9%. Tai reiškia, kad kiekvienam identiškam dvyniui (vadinamam monozigotiniam dvyniu) yra tik 9% tikimybė (pagal paskaičiuotą statistiką), kad kitas iš dvynių taip pat bus homoseksualus. Jeigu egzistuotų homo genas, teoretinė tikimybė turėtų būti 100% ir truputį mažesnė realybėje, kadangi, žinoma, yra paklaidos ir tokiuose matavimuose. 9% yra, aišku, daugiau, nei 2-4% visų vyrų, kurie tampa gėjais. Tačiau turint omenyje, kad juos taip pat auklėja tas pats tėvas, nieko keisto, kad skaičius yra didesnis nei 2-4%. Atsiminkime, kad 9%, aišku, nereiškia, kad jeigu vyras turi monozigotinį dvynį, tai jis turi 9% tikimybę tapti homoseksualu. Tas skaičius, žinoma, išlieka 2-4%, t.y. toks pat, kaip ir bendrai visiems gyventojams.

Dabar jūs tikriausiai labai pavargę, kaip ir aš.

Labanaktis.